Oct 23

pažiūrėjau vieną filmą (su prasukimais. apie jį ir ideologiją papasakosiu vėliau), ir susimąsčiau: dėl ko dabar mes visi gyvenam? ta prasme šį mėnesį, dieną, savaitę. Iš esmės, dėl pinigų. Norim užsidirbti pinigų, kad užsitikrintume sau ramų gyvenimą, nusipirktume ką nors smagaus ir malonaus. Dėl ko kyla nusikaltimai? Dažniausiai dėl pinigų (na dar būna dėl psichologinių/religinių įsitikinimų), nes žmonės nori lengvų pinigų, jų nori daug. Arba žmogus nieko nesugeba daryt, ir eina lengviausiu keliu - vogti, reketuoti, žudyti, plėšikauti. Dėl ko einama į valdžią? Dėl pinigų. Didesnė įtaka -> palankesnės sąlygos prastumti lengvatinėmis sąlygomis verslą -> daugiau pinigų kišenėje. Visur pinigai, kur bepasisuksi. Nori nenori, susikuria socialiniai sluoksniai mūsų visuomenėje. Pagal pajamas žmonės yra skirstomi į “lygis” ir “nelygis”. Tas pats ir su profesijomis - yra lėvos “neprestižinės” specialybės, ir krūtos, “prestižinės”. Čia vėl, daugiausia skirstoma pagal gaunamos algos dydį. Dažnai sakoma kone paniekinamai “va čia į maximos kasininkių pareigas net nežiūriu, lievai ten”. Tas pats ir su aukštojo mokslo (ir netik) įstaigom: kur prabangesnės įstaigos, ten didesnis lygis. Kur link suku? O vat susimąsčiau: o kas jei išimtume pinigus? Juk gamta yra puikus pavyzdys - kiekvienas turi savo nišą, savo funkciją, savo paskirtį, ir ją atlieka. Kodėl tai negali būti mūsų CIVILIZUOTOS visuomenės bruožas? Jei dingsta pinigai, tai atkristų nemažai problemų, kaip socialinių sluoksnių buvimas, sumažėtų ženkliai nusikalstamumas, valdžios galima sakyt irgi nereiktų, kaip ir policijos (jei nusikalstamumas sumažėja). Tada pagrindinis tikslas būtų švietimo sistemą stiprint, kad kuo daugiau žmonių turėtų išsilavinimą (kad ir bendrinį). Juk išsilavinę žmonės dažniausiai labiau sąmoningi būna nei be išsilavinimo esantys žmonės, kurie nelabai turi suvokimą kas vyksta aplinkui pasaulyje. Čia kažkiek primena socializmą (iškart asocijuojasi su sovietų sąjunga, kas šiek tiek gaila, nes sovietų laikais manau buvo kiek perkreiptas šis terminas) visas šitas, bet manyčiau kažkiek kitaip čia gautųsi.

šiaip pabandžiau įsivaizduoti vizualiai tokį atvejį kaip kad iškėliau čia pradžioj, ir gavosi daugmaž taip, kaip kai kuriuose futuristiniuose filmuose kad rodo - šviesūs, sterilūs rūbai ,kurie tiesiog atlieka savo funkciją - šildo, pridengia kūną. Nemanau kad būtų labai daug išskirtinių rūbų, nes visgi jei pinigų sistemos nėra, tai nebėra tokios sąvokos “geriau”, “krūčiau”, “išskirtiniau”, nes visi tiesiog atlieka savo darbus, ir už tai gauna kitus dalykus, būtiniausius normaliam gyvenimui palaikyti. automobilių pimpinimo ir pan irgi nebūtų, priežastis ta pati kaip rūbų. visi žmonės būtų intelektualūs, neskubantys, pozityvūs. tik susimąsčiau ar būtų įdomus toks gyvenimas :D šiaip nematau čia jokių trikdžių pramogų sferai - gali vykti ir koncertai , teatrai ir t.t. Tiesiog spėju kad kai kurie dalykai , populiarūs dabar, galėtū būti ten nepriimtini, kaip striptizo barai ir t.t. bet manau būtų įdomu gyvent. ir dar: manau didelė užduotis žmonijai būtų pradėt reguliuoti žmonių populiaciją. ir ne karų pavidalu, o civilizuotai. jei/kai žmonių būtų mažiau, tada dar mažiau problemų būtų tokiai bepiniginei sistemai realizuotis (manau).

šio post’o esmė? iškelti klausimą, ar tikrai mums reikalinga pinigų sistema, kuri kaip matom dabar, nėra tokia jau gera, kaip kad buvo manoma anksčiau. ir kartu paspėlioti, kokia galėtų būti ateitis be pinigų sistemos :)

Jul 31

pastaruoju metu dažnokai kamuoja svarstymai (galvoje), kas yra esminis dalykas, kuris ves žmoniją pirmyn , arba kitaip pasakius “kas yra ateitis”.

Dabar taip netikėtai (ganėtinai netikėtai man pačiam, kaip realistui ir tiksliųjų mokslų mėgėjui) supratau, kad vienas iš esminių dalykų būtų kūrybiškumas. Kodėl? Kūrybiškumas plečia akiratį, mąstyseną, skatina toleranciją, nestandartinį požiūrį, savęs ieškojimą, tobulėjimą. Tik tolerancija, vienas kito supratimas padės išvengti konfliktų. Nestandartinis požiūris, platus akiratis padės išspręsti net ir kebliausias situacijas/problemas. Savęs ieškojimas / tobulėjimas vers stumtis į priekį :)

Kūrybingi žmonės (arba tie, kurie dirba kūrybos sferoje) yra atviresni naujovėms, nebijo eksperimentuoti, mąsto, ieško originalių idėjų įgyvendinimo variantų. Tradiciniai žmonės (konservatyvūs) dažniausiai skeptiškai priima naujoves, yra linkę pasilikti prie senų, laiko patikrintų dalykų/idėjų, o tai progresui ne į naudą :) Nekūrybiški žmonės yra linkę netoleruot “kitokių”, apriboja savo pasirinkimo laisvę, dažnai net stengiasi paneigti (iš principo) tuos “kitokius”, jų idėjas ir pastangas.

Taip kad kviečiu visus lavinti savo kūrybą (legaliais, visuomenės normoms neprieštaraujančiais būdais), ir vesti pasaulį į šviesų rytojų :)

p.s. kūrybišku žmogum laikau ne tik menininką, bet ir apskritai žmones, kurie mato ne tik sau po kojomis.

p.p.s. galbūt kai kuriems gali pasirodyti keistas šis rašinėlis, bet čia tiesiog norėjau pasidalint mintimis apie kūrybiškumą ir jo svarbą gyvenime. Pasirodo jis tikrai svarbus. Ir tuo pačiu kviečiu diskusijon “kaip manote, kas yra ateitis?”

Feb 21

Perskaičau tokį gana įdomų interviu , kurio pašnekovas yra žmogus, kuris savanoriškai amputavo savo dešinį riešą. Priežastis - jo nuomone, dešinysis riešas buvo “defektas nuo pat gimimo”. Skamba švelniai tariant neįprastai :) . Šiaip iš interviu paaiškėjo, kad jis nuo vaikystės taip jautėsi, domėjosi amputacijomis ir panašiai. Skaitant straipsnį man buvo moksliškai įdomu, kokie pojūčiai kai amputuoja galūnę, kaip reaguoja smegenys į nervų struktūros pasikeitimus ir panašiai. Interviu radau atsakymus :) Visgi įdomu pasidarė : kas biologiniame lygyje daro įtaką tokiems pasaulio/savęs supratimams kaip šis? Čia panašiai kaip gėjai, ir panašiai - nuo vaikystės jau daugmaž formuojasi bruožai : berniukai mergaitiški, mergaitės berniukiškos ir t.t. Bet vat tokiam atrodytų smulkiam dalykui tai aš net neįsivaizduoju kas gali daryt įtaką besivystant kūdikiui/vaikui. Kitas dalykas, apie ką susimąsčiau - kaip aš reaguočiau, jei man artimas žmogus (žmona (tarkim), sūnus, brolis ar panašiai) pasakytų man kad nori pašalint kokią nors dalį kūno? Pirma mintis - palaikyčiau išprotėjusiu/pavažiavusiu. Bet iš kitos pusės… O jei iš tikro žmogus nori to, ir jaučiasi nelaimingas dėl to, kad TURI ranką? Ir kaip interviu pašnekovas, dabar džiaugiasi gyvenimu. Tai kodėl reikia trukdyti žmogui jaustis laimingu? Vienintelis jam nepatogumas (kiek supratau) yra viešose vietose parodyt savo ranką, kur nėra riešo. Visa kita jam OK.. Legalizavo lyties keitimo operaciją, legalizuoja homoseksualų porų vedybas po truputį , tai čia manau galima priimt ir šiuos žmones į “toleruojamų žmonių” sąrašą. Iš esmės saviamputacijos niekam neprieštarauja - nei krikščionybei, nei įstatymams, nei moralės normoms - žmogus tiesiog daro save laimingu. Kita vertus, kol nėra išplitęs reikalas šis, tai aplinkiniams bus nemalonu/nepatogu būt šalia tokių žmonių, ypač jei modifikacijos visiškai neįprastos (skaičiau trumpą pranešimą, kad vienas čiuvakas pasišalino sau krūtinės spenelius - jie jį trikdė, jautėsi nepatogiai viešumoje su jais. tai kiek “keistoka” būtų pamatyt čiuvaką kur krūtinės srityje vien tik oda, nieko daugiau :) ). Visame šitame reikale stebėtojai manau neretai paminės/paminėtų žodį “nenormalu”, “psichai” ir t.t. Taip, pritariu, labai neįprasta čia.. Bet iš kitos pusės: o kas yra normalu? Normos ribos yra labai reliatyvus dalykas - skirtingais kampais žiūrint į objektą skirtingas vaizdas matosi. Anksčiau moterys su balso teise buvo nenormalu. Nenormalu buvo ir moterys, nešiojančios kelnes. Nenormalu buvo ir juodaodžiai, šnekantys su baltaisiais kaip lygūs su lygiais. Nenormalu buvo (kai kur ir tebėra) vyrams būt įsivėrus auskarą į ausis. Laikui einant, priprantama prie naujų dalykų, ir jie patampa “norma”. Dabar aš asmeniškai laikau nenormaliu dalyku kai vyrai menkina moteris,vergavimo ideologija remiantis “žemesne rase”, “kitokių” žmonių niekinimas. Manyčiau čia esminis dalykas yra tolerancija ir priėmimas dalykų “taip kaip yra”. Tolerancijos dar reikia daug kam pasimokyt :)
Šiaip manau svarbiausia yra (kaip ir visose gyvenimo sferose) nenueit į kraštutinumus. Sakyčiau būtų nevisai etiška aplinkinių atžvilgiu pasidaryt modifikaciją pvz vietoj kaukolės viršutinio kaušo užsidėt kokį stiklinį gaubtą ir gyvent toliau, taip aplinkiniams suteikiant nemokamą galimybę pasižiūrėt į gyvas smegenis :) arba panašūs variantai. Bet čia vėlgi sunku nubrėžt liniją (manau jos ir nėra) tarp “priimtina” ir “nepriimtina”, ir ji nuolat keičiasi… Jei susilauksiu pasipiktinusių skaitytojų kad visgi čia yra nesąmonė nes šlykščiai atrodo, tai jiems turiu klausimą: Ar jūs save laikote pasiruošusiais susidurt su ateiviais ir su jais kartu taikiai gyvent? Jei taip, tai ką darysit tuo atveju, jei ateiviai bus šlykščios išvaizdos? :) Naikinsit ateivius? Manau teks susitaikyt su tuo ir tiek. Manau visgi kad reikia plėsti mąstyseną, skatinti toleranciją tarp žmonių - gyvent bus lengviau.

Pabaigai: aš nesu UŽ tokias kūno modifikacijas. Ir nieko neagituoju apie jas. Tiesiog norėjau iškelt klausimą apie toleranciją, bandymą suprasti kitą žmogų jo akimis, vertybių skalės reliatyvumą. Visgi aš čia įžvelgiu vieną gerą galimybę - donorystę :) Jei kažkas nelaimėje neteko rankos, o kitas sugalvojo atsikratyti savąja, ir jei jų kūnai suderinami, tai kodėl nepasinaudojus proga ir taip padarius laimingais du žmones? Ir šiaip - tų savanoriškų amputacijų kiekis didėja gan sparčiai, tai yra du variantai - arba ateina mada, arba tikrai ne vienas žmogus jaučiasi taip kaip mano minėto interviu “kaltininkas”. Visgi kad mada ateina tai esu linkęs abejot - visgi amputacijos padarinių nebepakeisi (kaip tatuiruotės ar auskaro), tai čia toks rimtesnis dalykas.