darom 2008 užsiregistravo tik 4211???? W T F? Kai estai šiuo momentu turi 20236. O estų kiek žinau mažiau nei lietuvių. Šauniai.
Apr
27
Praėjusiuose post’uose rašiau apie downhill ir flatland. Šiandie bebraidant po interneto platybes pamačiau keletą keistesnių sporto šakų :
Hillclimb , truck trial . Gal kas dar ką nors įdomesnio žinot? 
Dar esu matęs tokį motociklų sportą kur krosiniais motociklais važiuoja žiedine purvo trasa (taisyklingos formos), ir “driftindami” įveikia posūkius. Irgi ganėtinai įdomiai atrodo.
Apr
11
taigis, persikėliau į naują serverį, dar reiks pabaigt migracijas visas - statistiką perkelt, redirektus sudėt (kad iš seno adreso čia nukreiptų), bet nuo šiol blog’insiu jau čia 
manau bus pasikeitimų ne vienas, kadangi hosteris normalus, tai daugiau ką palaiko, tai bus dabar eksperimentų metas Armandai, čia net python’ą palaiko Tai tiek kol kas naujienų, einu miegot
Apr
9
Tęsiu dviratizmo temą Šįkart papasakosiu glaustai apie prieš tai aprašyto stiliaus (downhill) priešingybę - Flatland. Čia mano labiausiai mėgiamas stilius - ganėtinai ramus, elegantiškas, nereikalaujantis itin sudėtingos technikos(dviračio, aprangos). Tai yra BMX dviračių pakraipa, kai su jais daromi triukai ant lygios aikštelės (iš to ir pavadinimas kilęs). Čia daugiausia reikia nepriekaištingos pusiausvyros - dažniausiai triukai vyksta važiuojant ant vieno rato (tai ant priekinio, tai ant galinio). Žavumas tame, kad viskas daroma nepadedant kojos ant žemės, ir stengiamasi kuo daugiau triukų padaryt iš eilės nesustojus (nepadėjus kojos ant žemės), ir neretai pats tas triukų “sujungimas” yra bene sudėtingiau nei pats triukas - persukant dviratį į kitą poziciją dažnai jis būna ne itin patogiai, tai reikia nemažų įgūdžių, kad galėtų sklandžiai pereit nuo vieno triuko prie kito.
Apie pačius dviračius. Tie, kas daugiau užsiima flatland’u, dažniausiai perka tam pritaikytus BMX dviračius, jie yra patogesni, viršutinis vamzdis (TT arba Top Tube) yra išlenktas ir kiek žemesnis nei įprastų BMX dviračių, pats rėmas šiek tiek trumpesnis ir lengvesnis, nes flatlander’iai nešokinėja iš dviejų metrų aukščio Štai keletas nuotraukų :
Čia tokie labiau tipiniai, aišku būna ten mandresnių Na ir pabaigai, filmukai:
Apr
6
Pradėsiu pažintinį ciklą apie dviračių sportą, stilius, ir pirmas pasakojimas bus apie downhill (dažniausiai sutinkamas kaip “downhill freeride”). Šis sportas populiaresnis amerikoje ir kitose labiau kalnotose šalyse, mat ten geresnės sąlygos tam Šio stiliaus principas yra važiuot nuo aukšto kalno vingiuota trasa tarp medžių, siaurų takelių, esant reikalui - šokt nuo skardžio. Neretai matomi ir dirbtiniai takeliai - iš pagalių sukalti takeliai (dažniausiai aukščiau nei žemė), rampos ir panašiai. Dviračiai šiam sportui ypač specifiški. Naudojami labai tvirti rėmai, ypač didelės eigos priekinės šakės (nes reikia kad dviratis atlaikytų nežmoniškas apkrovas), galinis amortizatorius taip pat turi būti labai galingas, nes neretai žmonės šoka iš daugiau nei ~5m aukščio, tai reikia kad dviratis nesibyrėtų pačiu atsakingiausiu momentu Apranga taip pat gan tvirta turi būti - šalmai uždengiantys visą veidą (fullface), kojų apsaugos, pirštinės, neretai sutinkama ir apsaugos, dėvimos ant viršūtinės kūno dalies (berods krūtine reiktų vadint tą vietą :]] ). Šiaip sportas tikrai pavojingas - greitis didelis, danga slidi gan (žvyras ir šiaip dirvožemis), tarpai tarp medžių dažnai irgi itin siauri būna. Bet tame ir žavesys - adrenalinas didelėmis porcijomis Na pabaigai keli klipukai apie tai, kad galutinai susidarytumėt nuomonę apie šį sportą
Downhill freeride
Mar
27
Šiandie susimąsčiau, kad galėtų mokykloje vėlesnėse klasėse dėstyti sklandžios kalbos dalyką. Priežastis - dažnai susiduriu su žmonėmis, kurie ne iš pirmo karto surezga aiškų klausimą arba pasako aiškiai ko nori/ką turi omenyje. Man ir pačiam būna tokių problemų. O kai pasiklausai “šiuolaikinio jaunimo” kalbą, kaip dėsto žodžius, tai baisoka pasidaro. Arba aš jau netenku telepatinių galių, ir sunkiai suprantu kai kuriuos žmones 
Mar
25
Mar
25
Sveikinu visus su praėjusiom šventėm Yra šiokia tokia naujiena - pagaliau turiu parsitempęs į Vilnių savo dviratį Reiks dabar įdėt darbo šiek tiek, atnaujint. Planas yra toks - perdaryt kalnų dviratį į miestinį hibridinį dviratį, atnaujint galima sakyt visas dalis. Atsiras klausiančių - “o ne geriau naują pirkt?”, aš atsakau “taip įdomiau” o ir susirinkt iškart tokį dviratį kokį planuoju turėt kainuotų man gan brangiai. o dabar po truputį apgreidinsiu, tai bus gud. Tai tiek šiam kartui. Nelabai mėgstu blogint apie savo paprastą kasdienį gyvenimą be filosofinės pusės, bet čia dabar darau įžangą į naujas blog’o temas - “dviračiai”, “miestas, dviratis ir aš”, ir panašiai
Mar
6
įdomus visgi jausmas, kai žmogus,kuris nesikalbėjo su manim tarkim kone metus, per IM’ą parašo:
“sveikas, kaip sekasi?”
ir poto iškart eina klausimas:
“gal gali padėt biškį su kompais?”
Miela malonu, kai žmonės prisimena tik tada, kai manęs PRIREIKIA, o ne pasiilgsta ar šiaip nori pasikalbėt. Visgi matyt ne toks jau ir įdomus esu
P.S. Čia nejaučiu nei nuoskaudos, nei ko, tiesiog pastebėjimas.
P.P.S. Citatos ne iš konkretaus pokalbio, bet bendrinės, kad eitų suprast esmę ir tiek.
Feb
21
Perskaičau tokį gana įdomų interviu , kurio pašnekovas yra žmogus, kuris savanoriškai amputavo savo dešinį riešą. Priežastis - jo nuomone, dešinysis riešas buvo “defektas nuo pat gimimo”. Skamba švelniai tariant neįprastai . Šiaip iš interviu paaiškėjo, kad jis nuo vaikystės taip jautėsi, domėjosi amputacijomis ir panašiai. Skaitant straipsnį man buvo moksliškai įdomu, kokie pojūčiai kai amputuoja galūnę, kaip reaguoja smegenys į nervų struktūros pasikeitimus ir panašiai. Interviu radau atsakymus Visgi įdomu pasidarė : kas biologiniame lygyje daro įtaką tokiems pasaulio/savęs supratimams kaip šis? Čia panašiai kaip gėjai, ir panašiai - nuo vaikystės jau daugmaž formuojasi bruožai : berniukai mergaitiški, mergaitės berniukiškos ir t.t. Bet vat tokiam atrodytų smulkiam dalykui tai aš net neįsivaizduoju kas gali daryt įtaką besivystant kūdikiui/vaikui. Kitas dalykas, apie ką susimąsčiau - kaip aš reaguočiau, jei man artimas žmogus (žmona (tarkim), sūnus, brolis ar panašiai) pasakytų man kad nori pašalint kokią nors dalį kūno? Pirma mintis - palaikyčiau išprotėjusiu/pavažiavusiu. Bet iš kitos pusės… O jei iš tikro žmogus nori to, ir jaučiasi nelaimingas dėl to, kad TURI ranką? Ir kaip interviu pašnekovas, dabar džiaugiasi gyvenimu. Tai kodėl reikia trukdyti žmogui jaustis laimingu? Vienintelis jam nepatogumas (kiek supratau) yra viešose vietose parodyt savo ranką, kur nėra riešo. Visa kita jam OK.. Legalizavo lyties keitimo operaciją, legalizuoja homoseksualų porų vedybas po truputį , tai čia manau galima priimt ir šiuos žmones į “toleruojamų žmonių” sąrašą. Iš esmės saviamputacijos niekam neprieštarauja - nei krikščionybei, nei įstatymams, nei moralės normoms - žmogus tiesiog daro save laimingu. Kita vertus, kol nėra išplitęs reikalas šis, tai aplinkiniams bus nemalonu/nepatogu būt šalia tokių žmonių, ypač jei modifikacijos visiškai neįprastos (skaičiau trumpą pranešimą, kad vienas čiuvakas pasišalino sau krūtinės spenelius - jie jį trikdė, jautėsi nepatogiai viešumoje su jais. tai kiek “keistoka” būtų pamatyt čiuvaką kur krūtinės srityje vien tik oda, nieko daugiau ). Visame šitame reikale stebėtojai manau neretai paminės/paminėtų žodį “nenormalu”, “psichai” ir t.t. Taip, pritariu, labai neįprasta čia.. Bet iš kitos pusės: o kas yra normalu? Normos ribos yra labai reliatyvus dalykas - skirtingais kampais žiūrint į objektą skirtingas vaizdas matosi. Anksčiau moterys su balso teise buvo nenormalu. Nenormalu buvo ir moterys, nešiojančios kelnes. Nenormalu buvo ir juodaodžiai, šnekantys su baltaisiais kaip lygūs su lygiais. Nenormalu buvo (kai kur ir tebėra) vyrams būt įsivėrus auskarą į ausis. Laikui einant, priprantama prie naujų dalykų, ir jie patampa “norma”. Dabar aš asmeniškai laikau nenormaliu dalyku kai vyrai menkina moteris,vergavimo ideologija remiantis “žemesne rase”, “kitokių” žmonių niekinimas. Manyčiau čia esminis dalykas yra tolerancija ir priėmimas dalykų “taip kaip yra”. Tolerancijos dar reikia daug kam pasimokyt
Šiaip manau svarbiausia yra (kaip ir visose gyvenimo sferose) nenueit į kraštutinumus. Sakyčiau būtų nevisai etiška aplinkinių atžvilgiu pasidaryt modifikaciją pvz vietoj kaukolės viršutinio kaušo užsidėt kokį stiklinį gaubtą ir gyvent toliau, taip aplinkiniams suteikiant nemokamą galimybę pasižiūrėt į gyvas smegenis arba panašūs variantai. Bet čia vėlgi sunku nubrėžt liniją (manau jos ir nėra) tarp “priimtina” ir “nepriimtina”, ir ji nuolat keičiasi… Jei susilauksiu pasipiktinusių skaitytojų kad visgi čia yra nesąmonė nes šlykščiai atrodo, tai jiems turiu klausimą: Ar jūs save laikote pasiruošusiais susidurt su ateiviais ir su jais kartu taikiai gyvent? Jei taip, tai ką darysit tuo atveju, jei ateiviai bus šlykščios išvaizdos? Naikinsit ateivius? Manau teks susitaikyt su tuo ir tiek. Manau visgi kad reikia plėsti mąstyseną, skatinti toleranciją tarp žmonių - gyvent bus lengviau.
Pabaigai: aš nesu UŽ tokias kūno modifikacijas. Ir nieko neagituoju apie jas. Tiesiog norėjau iškelt klausimą apie toleranciją, bandymą suprasti kitą žmogų jo akimis, vertybių skalės reliatyvumą. Visgi aš čia įžvelgiu vieną gerą galimybę - donorystę Jei kažkas nelaimėje neteko rankos, o kitas sugalvojo atsikratyti savąja, ir jei jų kūnai suderinami, tai kodėl nepasinaudojus proga ir taip padarius laimingais du žmones? Ir šiaip - tų savanoriškų amputacijų kiekis didėja gan sparčiai, tai yra du variantai - arba ateina mada, arba tikrai ne vienas žmogus jaučiasi taip kaip mano minėto interviu “kaltininkas”. Visgi kad mada ateina tai esu linkęs abejot - visgi amputacijos padarinių nebepakeisi (kaip tatuiruotės ar auskaro), tai čia toks rimtesnis dalykas.