mind dump

Visai apleidau blog’ą Na bet iki šiol vadovaujuosi ta nuostata, kad geriau nieko nerašyt, jei neturiu ką pasakyti, negu šnekėt apie orą vien dėl to, kad REIKIA vardan reitingų, populErumo ir t.t.

Visgi ne šiaip sau nerašau - pagrinde dėl didelio užimtumo, kai nebelieka laiko gilesniems apmąstymams ir t.t. Blogosferoje kažkiek pastebėjau šitą dalyką - žmonės dabar yra labiau užsiėmę nei pusmetis atgal, matyt dėl panašių priežasčių: laikai ne patys lengviausi, o gyventi norisi. Pas mane irgi tas pats, nors norėčiau pasidžiaugti nors tuom ,kad darbo turiu daugiau nei galiu suspėti, tai pas mane sunkumas susijęs tik su laisvo laiko trūkumu Nors man nuo to ne lengviau - ištisą dieną darbai spaudžia, moralinis stresas dėl terminų, dar artimieji spaudžia, kad mokslų neapleisčiau, o dabar kaip tik sesija atėjo, per patį darbų įkarštį… Kai bandoma “apsėsti” dvi kėdes su viena subine, tai dažniausiai galų gale gaunasi negerai, tai bijau, kad ir manuoju atveju nesugriūtų viskas, nors šiek tiek panašu, kad gali ir taip būti Bet stengiuosi išlikti pozityvus

Apie ką norėčiau šiandien pasidalinti mintimis , tai yra šiandiena, šis periodas, šis laikotarpis, t.y. “SUNKMETIS”. Nesinori sakyti garsiai žodžio iš K raidės, nes nuo jo jau vimdo, tai stengsiuos ir čia jo nenaudoti, nes suprantu, kaip visiems jis įgrisęs. Daugumai tai yra ganėtinai sunkus periodas, nes kai kurie yra pasiėmę paskolą būstui, automobiliui, dar kam nors, ir dabar gyvybiškai svarbus dalykas yra užtikrinti nuolatines pajamas, kad netektų persikraustyti “gatvėn” ir t.t. Taip, tai nėra palaimingas laikotarpis Bet pastebėjau aš ir teigiamą pusę šito dalyko: kai žmonės artėja prie to, kad nebeturi ką prarasti, tai tada žmonės grįžta prie savo svajonių, senų norų, ir t.t. - tiesiog bando daryti tai, ko anksčiau nesiryžo daryti, nes pinigai, esama finansinė situacija tada vertė likti vietoje. Pavyzdžiui aš supratau, kad esamoj firmoj dirbdamas nesu užtikrintas dėl darbo: jei nebus darbo, tai mane be skrupulų atleis (ypač kai/jei priims tam palengvinančius įstatymus); tuo labiau kad jau ir taip dirbau puse etato, tai nusprendžiau išeiti, patapti freelancer’iu, ir kartas nuo karto tai pačiai įmonei padaryti darbus, bet jau kaip freelancer’is. Man tai pliusas, nes atsirado laiko daugiau saviems projektams, plius dirbti iš namų man labiau patinka, nes daug susitaupo ant maisto, transporto ir t.t. Tą, ką sutaupau, galiu išleisti sporto klubui ar kokiem nors gadget’ams O pasirinkau freelancer’io dalią praktiškai dėl to, kad neturiu ką prarasti: tiek dirbdamas firmoje, tiek freelancer’iu, aš po lygiai šansų turiu po kurio laiko neturėti darbo, o būdamas freelancer’iu turiu daugiau laiko saviems darbams, tai kaip ir geriau(kol kas) gaunasi

Keli mano pažįstami irgi panašiai galvoja, ir manau anksčiau ar vėliau grįš prie savo norų,svajonių, o ne stengsis dirbti prestižinį/geriau apmokamą darbą. Šiek tiek ir keista situacija(keista tuom, kad atrodytų jog reikia daryti priešingai - ekonominio pakilimo metu lįsti į naujas nišas, naują darbą), bet kažkiek yra ir logikos tame: kol LT ekonomika kosminiais tempais greitėjo iki perdegimo ribos, tol žmonės koncentravosi į pinigus, pelną, arė naktimis, krovėsi sau pinigus, bet nebuvo KADA juos išleisti. Nebent tada, kai jau žmogus persitempia, tada stogas pradeda čiuožti, ir kai jau bene per vėlu, sugalvoja nulėkt į populiarųjį (tarp lietuvių) egiptą, pasijaust bagočiais. O dabar, kai pas žmones nebėra tiek pinigų, nebėra tuo pačiu ir tiek darbo, tai lieka daugiau laiko apmąstymams, savianalizei, tada atsiranda laiko ir prisiminimams apie norus, svajones, idėjas, tikslus (labiau moralinius/idėjinius), ir tada žmonės pradeda intensyviau apie tai galvoti..

Taigi, net jei ir sunku, vistiek linkiu visiems prisiminti ir grįžti prie savo idėjų/tikslų/svajonių - tik taip mes būsim laimingi

p.s. jei rašliava nevisai rišli, tai atsiprašau iš anksto, nes dabar galvoj totalus bardakas, tai nelabai išeina sudėliot galutinai gražiai mintis