pastaruoju metu dažnokai kamuoja svarstymai (galvoje), kas yra esminis dalykas, kuris ves žmoniją pirmyn , arba kitaip pasakius “kas yra ateitis”.
Dabar taip netikėtai (ganėtinai netikėtai man pačiam, kaip realistui ir tiksliųjų mokslų mėgėjui) supratau, kad vienas iš esminių dalykų būtų kūrybiškumas. Kodėl? Kūrybiškumas plečia akiratį, mąstyseną, skatina toleranciją, nestandartinį požiūrį, savęs ieškojimą, tobulėjimą. Tik tolerancija, vienas kito supratimas padės išvengti konfliktų. Nestandartinis požiūris, platus akiratis padės išspręsti net ir kebliausias situacijas/problemas. Savęs ieškojimas / tobulėjimas vers stumtis į priekį 
Kūrybingi žmonės (arba tie, kurie dirba kūrybos sferoje) yra atviresni naujovėms, nebijo eksperimentuoti, mąsto, ieško originalių idėjų įgyvendinimo variantų. Tradiciniai žmonės (konservatyvūs) dažniausiai skeptiškai priima naujoves, yra linkę pasilikti prie senų, laiko patikrintų dalykų/idėjų, o tai progresui ne į naudą Nekūrybiški žmonės yra linkę netoleruot “kitokių”, apriboja savo pasirinkimo laisvę, dažnai net stengiasi paneigti (iš principo) tuos “kitokius”, jų idėjas ir pastangas.
Taip kad kviečiu visus lavinti savo kūrybą (legaliais, visuomenės normoms neprieštaraujančiais būdais), ir vesti pasaulį į šviesų rytojų
p.s. kūrybišku žmogum laikau ne tik menininką, bet ir apskritai žmones, kurie mato ne tik sau po kojomis.
p.p.s. galbūt kai kuriems gali pasirodyti keistas šis rašinėlis, bet čia tiesiog norėjau pasidalint mintimis apie kūrybiškumą ir jo svarbą gyvenime. Pasirodo jis tikrai svarbus. Ir tuo pačiu kviečiu diskusijon “kaip manote, kas yra ateitis?”
August 1st, 2008 at 11:18 pm
Tiek dabar veda, tiek ir ateityje ves vienas dalykas - konkurencija. Taip vystosi technologijos, nes reikia rinkai pasiūlyti kažką naujo - geresnio už konkurentus. Nekalbu net apie karo (kas irgi yra pranašumo siekimas - konkurencija) pramonę, kur investuojami didžiuliai pinigai. Blogai, kai konkurencija prasideda įvairiais juodais metodais. Kaip pavyzdys gali būti įvairūs maisto siptrikliai, glutamatai, E*** maisto produktuose - produktas pasidaro labiau perkamas žmogaus smegenų sąskaita, o pasėkmes jau galima stebėti amerikos vaikų gelbėjimosi ratuose (didelį riebalinį sluoksnį). Taigi iš esmės ateitis bus susinaikinimas
August 2nd, 2008 at 6:04 pm
Et, sunku žmogui šiam pasauly, man jis niekaip nesuvokia begalybės ir nori viską žinoti, viską išrasti, viską pasiekti, viską turėti… Dieve Dieve, ar norėtumėt kada nors gyventi tokiame pasaulyje, kokio patys nejučiomis siekiam: kur viskas išrasta, atrasta, žinoma, išsvajota, šimtus kartų pergalvota…
August 2nd, 2008 at 8:37 pm
hmm.. manau ne vienas dalykas mus veda į priekį, o kombinacija visų mūsų sąvybių ir jausmų. Mums reikia jausti baimę, pavydą, ir pan. Pagrindinių jausmų kombinacija ir padaro mus tokiais kokiais esame, t.y. kūrybingais, ar koncervatyviais. Jeigu būsime bailūs - savaime tapsime konservatyviais ksenofobais ir taip tikrai nieko nepasieksime. Jeigu būsime per daug drąsūs, kad ir kokiais taptume kūrybingais, mūsų lauks didelės nelaimės, nes nebūsime atsargūs.
Taigi, manau atskirti vienos savybės ar jausmo nuo visumos neįmanoma. Kiekviena žmogaus savybė priklauso nuo kitos. Vienos bus per daug - kitos bus per mažai.
Jeigu reikėtu pasakyti vieną dalyką kuris mus ves į priekį, sakyčiau, kad tai yra Empatija. Tik dėl empatijos mes turime šiandienines technologijas ir veikiančias bendruomenes. Žiūrėjau per National Geographic ar Animal Planet apie beždžiones vieną kartą. Ten labai aiškiai parodė pagrindinį dalyką kuom mes skiriames nuo savo genetiškai artimiausių žemės gyventojų. Beždžionės niekada nepadės kitoms beždžionėms. Būtent padėdami vieni kitiems išėjome iš urvų gyventi į didmiesčius. Ir tik taip mes sugebėsime iš didmiesčių išeit gyvent į kosmines stotis.
Esame visi skirtingi, savaip kūrybingi, bet tik kartu galingi
net susirimavo..
August 4th, 2008 at 10:59 pm
mėgstu tokius keisu rašinėlius
August 5th, 2008 at 2:19 am
Jonai > na taip, konkurencija yra geras motyvatorius daryti geriau,greičiau
Bet manau savęs tobulinimo troškimas galėtų būt pakaitalas konkurencijai, ir ne toks aršus tobulėjimas gautųsi, kaip kad šiuolaikinė konkurencija 
Oni > aš norėčiau gyvent pasaulyje, kur viskas išrasta, viskas išsvajota
Manau tada gyvenimas (naiviai tikiuosi) būtų paprastesnis ir geresnis, o tai , kad kažkas jau svajojo kaip ir aš , čia ne problema, svarbiausia kad svajonės ir troškimai būtų nuoširdi ir savi, o ne kieno nors kito 
Neriau, labai su tavim sutinku dėl empatijos
iš tikro ne vienas esam įsitikinę (ir filmuose nuolat kartoja), kad kai žmonės veikia vieningai, tikrai labai daug nuveikiama…
Liumi, aš tai irgi mėgstu tokius rašinėlius (jie man nėra keisti
), pafilosofuot kartais yra labai smagu ir sveika 
Tik reikia nebijot iškelti klausimą ir diskutuoti 
August 8th, 2008 at 11:29 pm
pavadinau jį keistu, remdamasis tavo citata “galbūt kai kuriems gali pasirodyti keistas šis rašinėlis”
August 9th, 2008 at 6:39 pm
Liumi, aaa, aišku dabar
na tiesiog vieni žmonės mėgsta tokius pasimąstymus, kiti nelabai, ir pastarieji dažnai nurašo visą šitą į keistenybes - “keistuolis šneka” , ar pan 
tai apsidrausdamas ir parašiau taip 
August 18th, 2008 at 4:43 pm
Jonas gerai užkabino dėl esmės - susinaikinimo. Greičiausiai taip ir bus, kad žmonija ir susinaikins save, bet žemei nuo to nei blogiau, nei geriau. Čia tik mums, šiek tiek sąmoningesnėm beždžionėm, yra baisoka, greičiausiai dėl susireikšminimo. Nėr ko bijot susinaikinimo - toks yra gamtos ciklas. Buvo dizikai (dinozaurai) ir išmirė. Yra žmogus ir išmirs.
Atsakant į klausimą kas veža pasaulį į priekį - tai naglumas arba drive padaryt daugiau, geriau, kitaip, susigrobti viską, kas tik įmanoma jėga, gudrumu ir panašiai. Aišku protingas piemuo odos nelupa. Priežastys kodėl asmeniškai žmogus taip daro yra nesvarbios - kai kam tai pinigai, kai kam tai - smalsuma, kitiems pripažinimas ir kiti brainwashingo variantai. Etiškumo klausimas žvelgiant iš šios pozicijos netenka prasmės.
Giliau pasidomėkit kas yra empatija ir kam ji yra naudojama. Panašu, kad filme apie monkeys nelabai aiškiai buvo išdėstyta. Pasidomėkit kokiais tikslais empatijos yra mokomi vadovai ir pardavėjai. Empatija yra priemonė, o ne tikslas.
Tarpusavio pagalba kyle ne dėl empatijos, o dėl to, kad evoliucija baudžia egoistines bendruomenes ir skatina altruistines. Pasidomėkit žaidimų teorija (Prisoners dilemma).
Pasaulyje visada bus ką išrasti ir apie ką pasvajoti vien dėl to, kad viskas yra juodos dėžutės interpretacija. Nusibos vienaip interpretuot - pradėsim interpretuot kitaip ir vėl galėsim aiškintis kas gi vyksta. Kitaip tariant - tai masinė haliucinacija, kuri yra panaši dėl: a) biologinių, cheminių ir fiziologinių žmogaus savybių, kuriuos daugiau ar mažiau yra vienodos pas visus. b) dėl aplinkos, švietimo sistemų ir masinės propagandos. Mes negalim patikrinti kaip iš tiesų yra, todėl esam priversti tikėti tais, kurie „žino“.
Dėl drąsos - yra dvi drąsos. Viena vadinama kvailystė (kai drąsiai šoki iš dešimto aukšto, nes LSD sparnai neša tolyn), o kita, kai tvirtai stovi ant kojų, suvoki savo jėgas ir galimybių ribas bei nori kažką pasiekti ir pakeisti. Sunkiausiai tokiais atvejais yra naudotis tuo vidiniu drive, kai aplink niekas nesupranta, nepalaiko, stumia atgal ir vadina idiotu. Jei tokiais atvejais būsi atsargus, bijosi, tai ten ir trypčiosi vietoje. Nebijot padaryt klaidos - drąsa. Atsargiai vaikščioti ratais - baimė. Tokie žmonės gyvena savo pilką gyvenimą ir yra tiesiog informacijos nešėjai tų, kurie sugeba tuo pasinaudoti.
Už postą - respect. Vienas iš įdomesnių postų lietuviškame internete, paskendusiame banalybėse apie iphone, konservus ir kokie mes blogeriai krūti.
August 18th, 2008 at 11:15 pm
Vilniaus Mere, dėl susinaikinimo visai pritariu, ir jei bus tokia žmonijos egzistavimo kaina - tebūnie. Tiesiog vienintelis dalykas - būtų labai gaila, nes žmonijos potencialas tikrai didelis, ir jei nedarytų žmonija tiek daug nesąmonių, tikrai būtų milžiniškas progresas, ir negrėstų susinaikinimas… Jei žmonija sugebėtų valdyt savo populiaciją, nebūtų karų, ir kitų neigiamų dalykų, ir visą energiją skirtų žinioms , tobulėjimui ir t.t. , tai manau jau senokai būtume pažengę kur kas toliau… O ir nekamuotų tokios problemos, kaip globalinis atšilimas, demografinės, politinės problemos.
Už respektą ačiū. Net pats nustebau, kad sulaukiau tokios diskusijos, nes mano blog’as nėra toks jau populiarus
Ir džiaugiuosi, kad atsirado žmonių, gražiai diskutuojančių šia tema. Dievinu argumentuotas, įvairias nuomones atspindinčias prasmingas diskusijas 
August 19th, 2008 at 11:49 am
Na viskas priklauso nuo to, kaip Jūs vertinat progresą
Galbūt evoliucija tai vertina visiškai kitaip. Kaip sakė George Carlin - reikėjo žemei plastmasinių maišelių, tai užsiaugino žmones, kurie jų prigamino. Dabar jau jų pakanka ir reikia pasirūpint, kad žmonija išnyktų, nes jau atliko savo paskirtį 
August 23rd, 2008 at 6:11 pm
Taip, evoliucija baudžia egoistines bendruomenes, bet aš nešneku apie bendruomenes. Aš šneku santykį tarp žmonių kurie yra bendruomenės sudėtinės dalys.
Bendruomenė yra būrys žmonių su tokiais pačiais tikslais. Tie žmonės turi tarpusavio supratimą - empatija. Be empatijos bendruomenės paprasčiausiai neegzistuotų. Būtu “kiekvienas už save”.
Negalime egoizmo ir altruizmo atskirti kaip dviejų priešingybių, nes tarp jų yra kur kas mažesnė riba nei gali iš pirmo žvilgsnio pasirodyti. Manau, kad kiekvienas žmogaus veiksmas yra pagrįstas egoizmu. Nesvarbu ar tai nemokamos mokyklos steigėjas, ar bankų plėšikas. Abu jie yra egoistai. Plėšikas nori turtų sau, o mokyklos steigėjas mato ‘platesniu kampu’, jis nori geresnės bendruomenės kurioje jam pačiam būtų lengviau gyventi. Vieną iš jų mes vadiname altruistu, kitą egoistu, tačiau pagrinde jie abu nori to pačio - geriau gyventi. Vienintelis skirtumas tarp šių žmonių yra tai, kad plėšikas nemato bendro vaizdo.
Egoizmą galime pamatyti betkur ir betkada. Pvz kiekvieną kartą atidavęs vietą močiutei autobuse pasijaučiu afigenai, ir noriu tai daryti kiekvieną kartą. Mes nesąmoningai suprantame, kad kiekvienas veiksmas lygus atoveiksmiui, šiuo atveju mano pasitraukimas davė man moralinį pasitenkinimą. Rašydamas šiame blog’e, piršdamas kitiems savo nuomonę aš tai darau dėl savęs, nes aš noriu surasti bendrą kalbą tarp savęs ir kitų šio blog’o skaitytojų. Tai nėra tiesioginis atpildas, tačiau niekada negali žinot kada man tai padės. Galų gale, jeigu manimi kasnors patikės ir parašys “eureka”, aš iš karto geriau pasijausiu - atpildas.
Galiausiai, kas mes žmonės tokie jeigu ne viena didelė bendruomenė? Jeigu tik visi žmonės suprastų tai, kad geltonodį japoną ir juodaodi somalietį skiria vos 0.01% (apie 20 genų nustato odos spalvą iš 20-25 tūkstančių genų kuriuos mes visi turime).
Vienintėlis dalykas kurio trūksta mūsų didelei bendruomenei, tai yra bendras supratimas - empatijos.
P.S. Antanai, padaryk, turiu šiokį tokį altruistinį-egoistišką prašymą. Padidink komentavimo langelį ir pridėk [i]italic[/i] mygtuką
Labai palengvintum komentavimą:)
August 23rd, 2008 at 6:14 pm
Ir dar Review Comment/Post jeigu nesunku įdėk
Nes klaidas labai sunku tikrint. Va pvz 20 dalinta iš 20000 yra pasirodo 0.001 ir po P.S. ten to “padaryk” neturėtų būt 
September 19th, 2008 at 12:54 pm
Viena iš [etikos] teorijų, kurių aš prisilaikau, pradeda savo [teisingumo] pagrindimą nuo pastebėjimo (aksiomos), kad tu esi gyvas. Jei diskutuoji su manimi, reiškiasi esi gyvas. Tai duota. Toliau - niekas nevyksta savaime. Kiekvienas rezultatas yra kažkokių veiksmų pasekmė. Tai, kad tu gyvas reiškia, kad įdedi sąmoningas ar nesąmoningas pastangas gyvybei palaikyti. Ir šios pastangos eina prieš bet kokias kitas, nes yra sąlyga žmogui egzistuoti. Taigi - pirmiausia yra noras/poreikis išlikti.
Toliau galima įterpti natūralios atrankos koncepciją, kuri sako, kad norėdami padidinti savo išlikimo galimybes mes nuolat keičiamės prisitaikydami prie nuolat kintančios aplinkos.
Kaip valdomi baziniai veiksmai? Pasinaudokime praxeology’jos koncepcija, kuri teigia, kad kiekvienas žmogaus veiksmas yra nukreiptas sumažinti jaučiamą nepatogumą (felt uneasyness). Kažkas panašaus į seną pasakymą - “rašyk, kai nebegali neberašyti”. Pagal šį požiūrį visi planai į ateity iš tiesų yra suvokiamų “skylių lopymas”.
Taigi, apibendrinant, kas mus varo į priekį: prigimtis, kuri pasireiškia noru išlikti, realizuojamu per nuolatinį prisitaikymą šalinant labiausiai jaučiamus trūkumus.
Čia jei apie “esminį dalyką”
O dėl ateities - tai visai atskiras klausimas.
Kas link tamstos išdėstyto tobulėjimo/ kūrybos, tai yra įrankis. Kadangi tai vienas iš daugelio galimų naudoti įrankių, kurių efektyvumas priklauso nuo konkrečių aplinkybių, manau klaidinga jį vadinti svarbiausiu ar iš viso vertinti jo santykį su kitais įrankiais.
April 16th, 2009 at 3:18 pm
Pirmyn i sviesu rytoju