mind dump

Perskaičau tokį gana įdomų interviu , kurio pašnekovas yra žmogus, kuris savanoriškai amputavo savo dešinį riešą. Priežastis - jo nuomone, dešinysis riešas buvo “defektas nuo pat gimimo”. Skamba švelniai tariant neįprastai . Šiaip iš interviu paaiškėjo, kad jis nuo vaikystės taip jautėsi, domėjosi amputacijomis ir panašiai. Skaitant straipsnį man buvo moksliškai įdomu, kokie pojūčiai kai amputuoja galūnę, kaip reaguoja smegenys į nervų struktūros pasikeitimus ir panašiai. Interviu radau atsakymus Visgi įdomu pasidarė : kas biologiniame lygyje daro įtaką tokiems pasaulio/savęs supratimams kaip šis? Čia panašiai kaip gėjai, ir panašiai - nuo vaikystės jau daugmaž formuojasi bruožai : berniukai mergaitiški, mergaitės berniukiškos ir t.t. Bet vat tokiam atrodytų smulkiam dalykui tai aš net neįsivaizduoju kas gali daryt įtaką besivystant kūdikiui/vaikui. Kitas dalykas, apie ką susimąsčiau - kaip aš reaguočiau, jei man artimas žmogus (žmona (tarkim), sūnus, brolis ar panašiai) pasakytų man kad nori pašalint kokią nors dalį kūno? Pirma mintis - palaikyčiau išprotėjusiu/pavažiavusiu. Bet iš kitos pusės… O jei iš tikro žmogus nori to, ir jaučiasi nelaimingas dėl to, kad TURI ranką? Ir kaip interviu pašnekovas, dabar džiaugiasi gyvenimu. Tai kodėl reikia trukdyti žmogui jaustis laimingu? Vienintelis jam nepatogumas (kiek supratau) yra viešose vietose parodyt savo ranką, kur nėra riešo. Visa kita jam OK.. Legalizavo lyties keitimo operaciją, legalizuoja homoseksualų porų vedybas po truputį , tai čia manau galima priimt ir šiuos žmones į “toleruojamų žmonių” sąrašą. Iš esmės saviamputacijos niekam neprieštarauja - nei krikščionybei, nei įstatymams, nei moralės normoms - žmogus tiesiog daro save laimingu. Kita vertus, kol nėra išplitęs reikalas šis, tai aplinkiniams bus nemalonu/nepatogu būt šalia tokių žmonių, ypač jei modifikacijos visiškai neįprastos (skaičiau trumpą pranešimą, kad vienas čiuvakas pasišalino sau krūtinės spenelius - jie jį trikdė, jautėsi nepatogiai viešumoje su jais. tai kiek “keistoka” būtų pamatyt čiuvaką kur krūtinės srityje vien tik oda, nieko daugiau ). Visame šitame reikale stebėtojai manau neretai paminės/paminėtų žodį “nenormalu”, “psichai” ir t.t. Taip, pritariu, labai neįprasta čia.. Bet iš kitos pusės: o kas yra normalu? Normos ribos yra labai reliatyvus dalykas - skirtingais kampais žiūrint į objektą skirtingas vaizdas matosi. Anksčiau moterys su balso teise buvo nenormalu. Nenormalu buvo ir moterys, nešiojančios kelnes. Nenormalu buvo ir juodaodžiai, šnekantys su baltaisiais kaip lygūs su lygiais. Nenormalu buvo (kai kur ir tebėra) vyrams būt įsivėrus auskarą į ausis. Laikui einant, priprantama prie naujų dalykų, ir jie patampa “norma”. Dabar aš asmeniškai laikau nenormaliu dalyku kai vyrai menkina moteris,vergavimo ideologija remiantis “žemesne rase”, “kitokių” žmonių niekinimas. Manyčiau čia esminis dalykas yra tolerancija ir priėmimas dalykų “taip kaip yra”. Tolerancijos dar reikia daug kam pasimokyt
Šiaip manau svarbiausia yra (kaip ir visose gyvenimo sferose) nenueit į kraštutinumus. Sakyčiau būtų nevisai etiška aplinkinių atžvilgiu pasidaryt modifikaciją pvz vietoj kaukolės viršutinio kaušo užsidėt kokį stiklinį gaubtą ir gyvent toliau, taip aplinkiniams suteikiant nemokamą galimybę pasižiūrėt į gyvas smegenis arba panašūs variantai. Bet čia vėlgi sunku nubrėžt liniją (manau jos ir nėra) tarp “priimtina” ir “nepriimtina”, ir ji nuolat keičiasi… Jei susilauksiu pasipiktinusių skaitytojų kad visgi čia yra nesąmonė nes šlykščiai atrodo, tai jiems turiu klausimą: Ar jūs save laikote pasiruošusiais susidurt su ateiviais ir su jais kartu taikiai gyvent? Jei taip, tai ką darysit tuo atveju, jei ateiviai bus šlykščios išvaizdos? Naikinsit ateivius? Manau teks susitaikyt su tuo ir tiek. Manau visgi kad reikia plėsti mąstyseną, skatinti toleranciją tarp žmonių - gyvent bus lengviau.

Pabaigai: aš nesu UŽ tokias kūno modifikacijas. Ir nieko neagituoju apie jas. Tiesiog norėjau iškelt klausimą apie toleranciją, bandymą suprasti kitą žmogų jo akimis, vertybių skalės reliatyvumą. Visgi aš čia įžvelgiu vieną gerą galimybę - donorystę Jei kažkas nelaimėje neteko rankos, o kitas sugalvojo atsikratyti savąja, ir jei jų kūnai suderinami, tai kodėl nepasinaudojus proga ir taip padarius laimingais du žmones? Ir šiaip - tų savanoriškų amputacijų kiekis didėja gan sparčiai, tai yra du variantai - arba ateina mada, arba tikrai ne vienas žmogus jaučiasi taip kaip mano minėto interviu “kaltininkas”. Visgi kad mada ateina tai esu linkęs abejot - visgi amputacijos padarinių nebepakeisi (kaip tatuiruotės ar auskaro), tai čia toks rimtesnis dalykas.